Vandentiekio siurblinės „kelionė“: nuo Stalo kalno iki Bernardinų sodo

Atgal

Vandentiekio siurblinės „kelionė“: nuo Stalo kalno iki Bernardinų sodo

2021-04-11

„Šioj gadynėj, rodos visi civilizuoti žmonės moka gerbti historijos paminklus, tik Vilniaus miesto valdyba drauge su inž. Šenfeldu rengėsi terioti mums lietuviams brangiausį paminklą – Vilniaus Pilį“.

Tai trumpa citata iš vieno protesto, kuris buvo parašytas reaguojant į Vilniaus miesto dūmos 1911 metų sprendimą ant Gedimino kalno įrengti vandens rezervuarą. Po baudžiavos panaikinimo Vilnius plėtėsi kosminiu greičiu: užplūdo nauji gyventojai, statėsi ištisi nauji kvartalai (pvz., Naujamiestis), kūrėsi nauji pramonės objektai. 1897 metais Vilniuje gyveno 154 tūkst., 1914 metais – jau 230 tūkst. gyventojų. Miestui pradėjo trūkti vandens.

Iš pradžių siūlyta naudoti Neries vandenį, bet atsisakyta, nes upė, anot amžininkų, buvo užteršta alaus ir odos fabrikų. Apsistota – ties požeminiu vandeniu ir arteziniais gręžiniais.

Taip buvo sumanyta ir įrengta vandenvietė Bernardinų sode, iš kart už Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios ansamblio. Iš čia įrengtų gręžinių vanduo turėjo būti pumpuojamas net į 6 tūkst. kub. metrų rezervuarą, kuris turėjo atsirasti ant Stalo kalno. Rezervuaras turėjo užtikrinti, jog miestiečiai gautų vandenį be sustojimo.

Nepavykus įsigyti Stalo kalno, Vilniaus nusamdytas inž. Edwardas Šenfeldas pasiūlė rezervuarą įrengti Gedimino kalne. Pagal tuomečio Vilniaus miesto prezidento Michailo Venclavskio (Michał Węclawski) oficialų atsakymą, toks pasirinkimas leistų miestui sutaupyti net 300 tūkst. rublių (dab. kainomis – apie 11 mln. Eur).

Tačiau, neatlaikius draugijų ir kitų institucijų spaudimo, Vilniaus miestas atsitraukė – 1912 m. lapkričio 8 d. Vilniaus miesto valdyba įteikė Vilniaus miesto dūmai siūlymą atlikti Pilies kalno restauravimą ir Gedimino pilies bokšte įrengti „archeologinių radinių sandėlį“.

Dūma šiam pasiūlymui pritarė. Sumanymą realizuoti sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

Taip iniciatyvių žmonių dėka buvo išsaugotas Gedimino kalnas, bet autentiškoje Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios ansamblio aplinkoje atsirado naujadaras – vandenvietė.

Vandentiekio siurblinė Bernardinų sode. J. Bulhako nuotrauka, 1914 m. Siurblinė veikė iki 1944 m. Besitraukdama nacių kariuomenė susprogdino rezervuarą ir siurblinės pastatą. 1945 m. pasitelkus karo belaisvius, ji buvo atstatyta išlaikant planinę pastato struktūrą.

Siurblinės vaizdas 3D miesto modelyje – https://arcg.is/8S144