Vilniaus pilys — neįveikta tvirtovė

„Kiek rovė — neišrovė / Kiek skynė — nenuskynė“ (J. Marcinkevičius). Vilniaus pilys kryžiuočiams taip ir liko neįveikta tvirtovė.

Pirmasis Vokiečių ordino kariuomenę į Vilnių atvedė ne kas kitas, o Kęstučio sūnus – Butautas. Jo vadovautas 1365 metų žygis nepavyko. Likusį gyvenimą Butautas praleido Vokietijos ir Čekijos karaliaus Karolio IV dvare kaip kunigaikštis Henrikas.

1377 metais artėjančius kryžiuočius Kęstutis pasitiko iš tolo, prie Vokės. Nors susitikimo metu buvo sudarytos paliaubos, bet jau kitą dieną jos buvo sulaužytos ir Vokiečių ordino kariuomenė pajudėjo Vilniaus link. Per šį antpuolį sudegintas tik Vilniaus miestas.

1390 metais Vokiečių ordiną į Vilnių atvedė kitas Kęstučio sūnus – Vytautas. Tai vienas iš sėkmingiausių kryžiuočių puolimų. Jo metu krito Vilniaus Kreivoji pilis (dab. Kalnų parkas, Trijų Kryžių kalnas) ir tai, greičiausiai, ne ginklų, o išdavystės dėka.

1394 metais kryžiuočiai Vilnių puolė savarankiškai. Tai pats nuožmiausias puolimas. Čia naudoti šarvuoti žirgai, bombardomis išdaužyti Vilniaus Žemutinės pilies bokštai ir tiltai, pasitelkti tų laikų „snaiperiai“ – šauliai iš Genujos. Vis dėlto likusios dvi Vilniaus pilys atsilaikė.

1402 metais Vokiečių ordinui pavyko prasibrauti iki Vilniaus, bet čia nieko nepešus, pajudėta toliau ir teliko „pasidžiaugti“ tik sudeginta Medininkų pilimi.

Nuo 1402 iki 1655 metų, net 8 vilniečių kartos, prie savo sienų nebematė svetimos kariuomenės. Vilniui tebeliko plėstis ir klestėti.

Iliustracijoje Vilniaus pilių rekonstrukcija prieš 700 metų pagal Vilniaus pilių tyrinėtoją N. Kitkauską (atliko UAB „Metalo forma“)