Išnykęs rokitų vienuolynas

Atgal

Išnykęs rokitų vienuolynas

2021-02-09

Turbūt ne vienas esate kvietę taksi į Pilies gatvės pradžią? Juk čia gatvės praplatėjimas, kuriame patogu įšokti ar išlipti iš vežėčių?

Ne taip seniai šis praplatėjimas buvo susijęs su didžiausia Lietuvoje pandemija.

Šiame gatvės praplatėjime stovėjo vienintelis „lietuviškos kilmės“ rokitų vienuolynas su špitole (savotiška ligoninė) ir koplyčia. Skirtingai nuo kitų vienuolijų, rokitų pradžia ne bet kur, o – Vilniuje. Čia 1705 metais vienuoliją įsteigė pranciškonas tretininkas Jonas Jarolavičius, kai iš vilniečio Kelpšos už 1000 auksinų priešais Vilniaus pilių pietinius vartus nusipirko žemės sklypą.

J. Jarolavičius kartu su broliais, atsivestais iš Verkių girios, 1707 metais užbaigė statyti medinį vienuolyną, o po dviejų metų buvo baigta ir špitolės statyba.

Špitolės koplyčios užapvalintą galą (apsidę) galima pamatyti taip vadinamame Fiurstenhofo (1725-1737) ir taip vadinamame K. Grunerto plane (1808).

Pačius rokitus labiausiai išgarsino jų veikla Didžiojo maro (1709-1711) metu. Rokitai tiesiog gatvėse rinko nuo maro kritusiųjų palaikus ir pilnais vežimais (po 60-70 lavonų) veždavo palaidoti už miesto. Maras neaplenkė ir pačių rokitų. Visi jie mirė nuo maro, o rokitų veiklą po nedidelės pertraukos atnaujino jau kitas tretininkas Karolis Liutkevičius.

Per Didįjį marą, 1710 metais, vien Vilniuje mirė apie 34 tūkst. gyventojų. Ar tai mažai ar daug? Sunku pasakyti, bet Vilnius 20 tūkst. gyventojų ribą pasiekė tik po 100 metų – XIX a. pradžioje.

Taigi, maras (mikrobai), badas (kalorijos) ir karas (ginklai) ne tik buvo, bet ir išlieka didžiausios grėsmės žmonijai. Pasaugokime vieni kitus, kad nereikėtų laidoti vežimais.

Parengtą pagal Martyną Jakulį „Rokitai: santvarka ir veikla XVIII a. – XIX a. I pusėje“. In: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 33. Vilnius, 2010. ISSN 1392-0502, p. 59-95.