Tulpės, sūriai ir malūnai palei Vilniaus pilių rytinį šoną. Kas tai?

Atgal

Tulpės, sūriai ir malūnai palei Vilniaus pilių rytinį šoną. Kas tai?

2021-01-28

Tulpės, sūriai ir malūnai. Tai – Olandija. Palei Vilniaus pilių rytinį kraštą braukia plati, keturių eismo juostų Olandų gatvė. Šiandien ji kaip peiliu atskiria pilių kalvyną nuo Sapieginės kalvų. Prieš 150 metų ši „olandiška autostrada“ tebuvo lauko keliukas, kuris jungė vargingojo Užupio pabaigą su turtingojo Antakalnio pradžia. Prieš 750 metų, kai Vilniaus miestas tebuvo įsikūręs Kalnų parke ir prie Gedimino kalno funikulieriaus, šis lauko keliukas buvo pirmasis Vilniaus aplinkelis. Jis jungė kelią į Daugpilį (dab. Antakalnio g.) su keliu į Polocką (dab. Stepono Batoro g.). Ilgą laiką šis smėlėtas lauko keliukas neturėjo vardo, kol jam XX a. pradžioje prigijo Šv. Petro ir Povilo pavadinimas. 1920-aisiais gatvė kažkodėl perkrikštyta lenkų k. žodžiu „Holendernia“. Jis reiškė tvartą, kuriame laikomos Olandijos arba Žulavo veislės karvės (juodmargės). Po II pasaulinio karo lietuvinant Vilniaus gatves, nedrįsta šios gatvės pavadinti Karvidžių ar Juodmargių vardu. Pasirinkta kita prieiga ir suteiktas Olandų gatvės pavadinimas. Juk Vilniuje turime tokias senąsias gatves kaip Vokiečių, Žydų ar Totorių. Taip Vilniuje atsirado gatvė apie olandus, nors čia, geriausiu atveju, tebūta olandiškų juodmargių ir iš jų pieno subrandintų skanių bei skylėtų olandiškų sūrių. Tokių keistų pažodinių vertimų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, garsusis Vilniaus krašto miestelis - Bezdonys. Kažkada buvęs Bedugnio kaimelis, įgavo slavišką pavadinimą Bez dna, t.y. be dugno, kuris dėl patogumo tarti buvo įvardintas kaip Bez dany. Užmiršus pirminį vietovardį, po II pasaulinio karo, grąžinant lietuvišką kiltį pavadinimui, jis įgavo visiškai naują formą ir prasmę – Bezdonys, t.y. kaimelis, kuriame visi gadina orą. Nuotrauka. Vilhelmas Zacharčikas (1866–1870). Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, vaizdas nuo Bevardžio (Užupilio) piliakalnio..