Vidury Vilniaus, Vilniaus pilyse, pietavo bebras

Atgal

Vidury Vilniaus, Vilniaus pilyse, pietavo bebras

2020-11-13

Vidury Vilniaus, Vilniaus pilyse, pietavo bebras. Vietoj „fri bulvyčių“, užkandžiavo „for free“ mediena. Tikras karalių gyvūnas. Jį ne tik pagauti sunku, bet ir reikia turėti nors šlakelį „mėlyno kraujo“.

Bebrus medžioti galėjo tik kilmingieji. Saugoti ne tik patys bebrai, bet ir jų namai (lizdai, buveinės). Trečiajame Lietuvos statute (1588 m.) galima rasti net pirmąsias apsaugos zonas, kurios šiandien paprastai nustatomos dujotiekiams ir kitiems šių dienų „karališkiems“ turtams.

Bebrams apsaugos zonos skaičiuotos ne metrais ir ne pėdomis, bet tiek, kiek valstietis artojas gali nusviesti pagalį. Tai va, prieš beveik 500 metų, vietoj „Natura 2000“, turėjome pirmąjį ir, greičiausiai, didžiausią Europoje saugomų teritorijų tinklą – „Natura 1588“. Mūsų pirmieji draustiniai ir rezervatai.

Plačiau: Trečiasis Lietuvos statutas, 1588, X skyrius, 9 straipsnis „Apie bebrynus“.

Taip pat nustatome, jeigu kunigaikščių, ponų ar žemionių bebrynai būtų nuo seno amžinai kito kaimyno senolijoje (дедизне), tai tas ponas, kurio senolijoje būtų bebrynai, neturi pats nei savo žmonėms leisti senojo lauko išarti tiek toli, kiek nuo bebralizdžio galėtų lazdą nusviesti. Tiek pat toli neturi ir pievų nušienauti ir karklų iškirsti. O jeigu prie bebralizdžio artų arba pievas šienautų, arba karklus kirstų ir taip bebrus išvarytų, toks turi sumokėti dvylika rublių grašių, ir taip pat bebralizdžiui ramybę duoti tiek toli, kiek galėtų lazdą nusviesti. Jeigu kas smurtu bebrus užmuštų arba kaip vagis išvogtų, toks turi smurtinę sumokėti, ir kiek bebrų užmuštų, toks turi sumokėti už juodąjį bebrą keturias kapas grašių, o už rudąjį – dvi kapas grašių. Jeigu bebras iš to seno bebralizdžio išeitų ir ateitų naujai į kitą bebralizdį, esantį kito pono žemės valdoje ir krante, tada kieno žemės valdoje bebralizdis bus, tam taip pat ir bebrų gaudymas turi priklausyti.