Sekmadienis Vilniaus pilių kupole – apie Katedros varpinės laikrodžių laikrodį

Atgal

Sekmadienis Vilniaus pilių kupole – apie Katedros varpinės laikrodžių laikrodį

2022-07-31

Sekmadienio vidurdienis ir Vilniaus pilių kupole pradedame apie valandomis, minutėmis, sekundėmis bėgantį laiką – žmogiškojo susitarimo reikalą ir laikrodžius. Pilys, vienuolynai, universitetai ir miestai siekė valdyti laikrodžius, prietaisu pranešdami apie šventes ar artėjančius pavojus. Viduramžių miesto laikrodis galėjo būti išpuoštas auksinėmis gėlėmis, rodyti laiką ir dieną, planetų padėtis ir mėnulio fazes, tačiau kasdien išsiderindavo. Iki pat XVII amžiaus mechaniniai laikrodžiai buvo itin netikslūs ir turėjo būti nuolat derinami pagal saulės laikrodį, kurio pavyzdį taip pat galime pamatyti Vilniaus pilių rezervato teritorijoje - saule bei astrologiniais ženklais papuoštą Valdovų rūmų saulės laikrodį.

Katedros varpinė nuo XIX amžiaus tapo svarbiausiu viešuoju miesto laikrodžiu. Varpinės laikrodis į bokštą įkeltas XVII amžiuje.

Varpinės laikrodžio paauksuoti, į keturias pasaulio šalis atsukti laikrodžio ciferblatai teturi valandinę rodyklę. Eidami pro Katedros varpinę, net pakėlę galvą sunkiai įžvelgsime neįprasta varpinės laikrodžio rodyklės uodegą, kurią puošia mėnulio simbolis. Tai – istorinis prisiminimas, kai laikrodžiai rodydavo ir mėnulio fazes.

Valandas ir valandų ketvirčius muša du specialūs varpai, kurie turi „pečius“, „liemenį“, „burną“ ir „liežuvį“. O prieš užkeliant į varpinę – dažnai apvelkami krikšto marškinėliais. Visada šventinami ir krikštijami suteikiant šventojo vardą. Seniausi varpai buvo gaminti iš metalo skardos. Pirmasis iš bronzos nulietas – formą nusižiūrėjus iš pievų gėlės. Skambino jie įvairiais atsitikimais ir reikalais. Neretai ir pranešdami kokią linksmą miestui naujieną.

Katedros varpinės varpais pradėję susitikimą, baigiame jį taip pat aidit dūžiams - smagu būti temos vietoje.