Vilniaus pilių kupolo šeštadienio dirbtuvės: „IŠMOK RAŠYTI GEDIMINUI“

Atgal

Vilniaus pilių kupolo šeštadienio dirbtuvės: „IŠMOK RAŠYTI GEDIMINUI“

2022-05-28

Apie 1323–1324 m. Vilniuje Gedimino rašyti laiškai nėra išlikę. Turime tik vėlesnius šešis jo laiškų nuorašus. Lotyniškai surašytuose laiškuose, kuriuos, žinoma, rašė ne pats Gediminas, o valdovo raštinėje dirbę pranciškonų vienuoliai, viliojama atvykti į Vilnių ir įsikurti šiame mieste bei prisidėti savo amatu prie miesto klestėjimo. Laiškai parašyti gotišku šriftu, kuris buvo plačiai naudojamas šriftas Europos lotyniškos abėcėlės kalboms nuo apie 1150 iki 1500 m. Vėliau buvo naudojamas tik vokiečių kalboje iki Antrojo Pasaulinio karo galo. Šiandien kaligrafijos pamokoje šį šriftą, dėliodami lietuviškas raides, ir išbandėme.

O seniausia lotynų abėcėlės raidė yra o. Dar 1300 m. prieš Kristų ji buvo senovės finikiečių abėcėlėse. Ši raidė išriedėjo iš piešinio, vaizdavusio žmogaus akį. Plisdamas lotyniškasis raidynas įgijo naujų bruožų, buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos. Germanų šalyse nuo XII a. įsigalėjo smailių, kampuotų formų gotikiniai rašmenys, kuriuos keletą šimtmečių vartojo ir čekai, lenkai, o vokiečiai net iki XX amžiaus vidurio. Gotikiniu šriftu XVI–XVII a. buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos, tačiau nuo XVIII a. Lietuvoje visuotinai pereita prie apvalių lotyniškųjų rašmenų. Gotikiniai rašmenys išliko tik Rytų Prūsijos lietuviškuose spaudiniuose.

Unikalioji lietuviška raidė ė mūsų raidyne atsirado prieš 364 metus. Pirmą kartą ji buvo pavartota 1653 m. Danieliaus Kleino sudarytoje lietuviškoje gramatikoje. Pirmojoje lietuviškoje abėcėlėje, kurią 1547 m. parengė Martynas Mažvydas, raidės ė nebuvo. Kaip nebuvo ir č, š, ž, ą, ę, į, ų, ū. Nosines raides ą, ę lietuviai vėliau perėmė iš lenkų, raides „su paukščiukais“ – č, š, ž – iš čekų. Jauniausia iš paminėtų lietuviškų raidžių yra ū – ją įdiegė žymiausiais mūsų kalbos normintojas Jonas Jablonskis, o seniausia – raidė ė, jos autorius – vokietis Danielius Kleinas.

Raidė ė neturi analogų kitose kalbose. Ją galime vadinti išskirtinai lietuviška. Ne kiekvienas lietuvis šiandien sugebėtų perskaityti pirmąją lietuvišką knygą. Kadangi lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose. XIX amžiuje raides č, š ir ž pasiskolinome iš čekų kalbos.