Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčių pamatai

 

Šv. Onos bažnyčia Žemutinėje pilyje minima 1390 m. Ji stovėjo Gedimino kalno šiaurinėje papėdėje ir priklausė pranciškonams.

 

Žygimantas Augustas, pargabenęs iš Krokuvos į Vilnių Barboros Radvilaitės palaikus, nusprendė statyti bažnyčią, skirtą savo šeimos mauzoliejui. Nugriovus senąją Šv. Onos bažnyčią iki pamatų jos vietoje Žygimanto Augusto iniciatyva buvo pradėta statyti didesnė Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčia, kurios statyba truko daugiau nei 20 metų. Tačiau 1572 m. ji dar nebuvo baigta.

 

Žygimantas Augustas testamente nurodė užbaigti bažnyčią ir perkelti iš Katedros karalienių Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikus.

 

Archeologinių kasinėjimų metu 1955 – 1961 m., kuriems vadovavo archeologas Adolfas Tautavičius, buvo rasta nepanaudotų tašytų akmenų blokų, skaldos, kas leidžia spėti, kad statybos nebuvo užbaigtos. Žygimanto Augusto žmonų, Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės, palaikai pasiliko Katedroje. Jie buvo rasti 1931 m. rugsėjo 21 d. tiriant Katedros rūsius.

 

Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčia smarkiai nukentėjo 1655 – 1661 m. karo su Maskva metu, todėl 1666 m. Vilniaus Katedros kapitula gavo karaliaus leidimą ją nugriauti. Plytas ir kitą statybinę medžiagą panaudojo mūrininkas Jonas Salvadoras Katedros atstatymui.

 

Šiandien lankytojai gali pamatyti tik buvusių dviejų bažnyčių pamatų nužymėjimą.

svob

Fotonuotraukos aut. V. Baranauskas