Senasis arsenalas

 

sa1 sa2 sa3

Fotonuotraukų aut. V. Baranauskas

SENASIS ARSENALAS

Išlikęs pilies arsenalo rytinis korpusas, vadinamas Senuoju arsenalu, stovi Žemutinės pilies teritorijoje, Aukštutinės pilies kalno šiaurės rytinėje pašlaitėje, prie Vilnios ir Neries upių santakos. 1972-1984 m. archeologai Irena Jučienė, Vytautas Daugudis ir Albertas Lisanka, tyrinėdami kultūrinius sluoksnius pastato perimetro viduje, po Senojo arsenalo grindimis pietryčių dalyje rado neolito pabaigos – žalvario amžiaus pradžios gyvenvietės liekanas. Inžinierinių geologinių tyrimų duomenis 1976 m. pateikė Anicetas Kartavičius. Arsenalo vietoje buvęs kranto šlaitas smarkiai leidosi žemyn Neries link, o upės vanduo siekė žymiai aukščiau, negu dabar. Vėliau pakilus Vilnios bei Neries vandens lygiui, gyvenvietė buvo užlieta. Vėlesni mediniai statiniai ir kitokie radiniai, aptikti šioje vietoje, datuojami XIV a. pirma puse. Archeologinių tyrimų duomenimis čia gyveno amatininkai, formavosi miesto kultūra. Nustatyta, kad Žemutinės pilies gynybinė siena šioje vietoje galėjo būti pastatyta apie XIV a. vidurį. Pirmieji mūriniai gynybiniai įtvirtinimai tikriausiai nukentėjo per kryžiuočių antpuolius XIV a. antroje pusėje, nes, juos tiriant, pastebėta didelio gaisro pėdsakų. XV a. Senojo arsenalo vietoje buvo Žemutinės pilies rytiniai vartai, saugomi keturkampio 9,9 x 7,1 m dydžio bokšto, kurio sienos – 2,10 m storio. Vartai buvo 2,68 m pločio ir 4,07 m aukščio. Į juos vedė medinis kelio grindinys. Šių vartų arka buvo rekonstruota ir šiandien pro ją įeinama į Taikomosios dailės muziejaus ekspozicijas. 1547 m., vykstant Žemutinės pilies rekonstrukcijai, šie senieji gynybiniai įtvirtinimai ir bokštai buvo pradėti griauti. Prie arsenalo statybos dirbo daug mūrininkų ir pagalbinių darbininkų, žemės kasimo darbų specialistas Jokūbas. Statybos tęsėsi 1548 m. Po 1551 m. Vilniuje Žygimanto Augusto dvare dirbo karo inžinierius, architektas Jobas Breitfusas. Tuo metu Vilniuje, netoli Šv. Jurgio bažnyčios jau veikė didelė patrankų liejykla. Vilniaus ginklų arsenalas XVI a. buvo viena stambiausių ginklų saugyklų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Iš čia pabūklai ir kitokie ginklai buvo siunčiami į kitas gynybines pilis. Arsenalo priežiūra gulė ant pilininko pečių, kuris samdė specialius amatininkus – patrankininkus ir arsenalo prižiūrėtojus. XVI a. viduryje Vilniaus arsenalas garsėjo puikia artilerija, čia buvo laikoma nuo pusantro iki dviejų šimtų patrankų.

XVII a. pirmoje pusėje arsenalas buvo dar kartą rekonstruotas. Jo stogą uždengė aukštas Lietuvos Renesanso architektūrai būdingas atikas.

Senasis arsenalas nukentėjo per 1655 – 1661 m. karą su Maskva, bet netrukus buvo atstatytas. Dar sykį apgriuvo XVIII a. pirmoje pusėje. 1780 m. arsenalo remonto išlaidas padengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolas kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega. Senojo arsenalo pastatą iš šiaurės pusės pavaizdavo P. Smuglevičius savo akvarelėje, nutapytoje paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje, kurioje Žemutinės pilies pastatai vaizduojami nuo dešiniojo Neries kranto.

1831 m. Senasis arsenalas pateko į caro administracijos nurodymu įrengtą karinės citadelės teritoriją. Pastate buvo artilerijos sandėlis. Rusų karo inžinierių projektuose matyti, kad pastatas pažemintas, be atiko, dengtas aukštu dvišlaičiu stogu. XX a. pradžioje Senasis arsenalas buvo perstatytas, apgriautas per Antrąjį pasaulinį karą. 1986 m. senojo arsenalo rytinis korpusas buvo atstatytas pagal architekto Evaldo Purlio projektą. Pastato išorė atkurta pagal XVIII a. pabaigos ikonografinę medžiagą. Taikomosios dailės muziejaus ekspozicijoms pritaikytoje pirmojo aukšto salėje atkurta XVI – XVII a. erdvinė struktūra ir planas. Antrajame aukšte sukurta modernių formų ekspozicijų salė. Dviejų aukštų pastogėje įrengtos saugyklos ir darbo kabinetai. Pastato pirmajame aukšte ir rūsyje eksponuojamos autentiško mūro ir medžio liekanos. 1987 m. Senajame arsenale įsikūrė Lietuvos dailės muziejaus Taikomosios dailės skyrius ir Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.