Gamta

 

      Rezervato teritorijoje miškas dengia 19,1 ha plotą, dominuoja šilagirio (ox) miško tipas, šiaurinėje kalnų parko dalyje link stadiono keli sklypai priskiriami brukniašiliams (v). Kalnų parko teritorijoje didžiausią plotą dengia klevai, daugiau negu 6 ha, tai sudaro beveik 1/3 viso miškingo ploto, deja apie 2/5 klevų sudaro menkavertis uosialapis klevas. Pušis ir liepa dengia po daugmaž 4,5 ha ir dalijasi 2-3 vietas pagal dengiamą plotą. Šios trys medžių rūšys sudaro daugiau negu 75 % miško sudėties ir formuoja parko vaizdą.

      Vilnios dešiniajame krante, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje, 2008 m. antroje pusėje pradėti fiksuoti bebrų apgraužti medžiai. 2009 m. sausio mėnesį galima suskaičiuoti 12 medžių su bebrų dantų pėdsakais. Iš jų 3 jau nuversti. Nuverstų medžių žievė sparčiai graužiama, taigi galima prognozuoti, jog ilgainiui nuverstų medžių tik gausės, tačiau to baimintis nederėtų, kadangi tai natūralus bebrų elgesys, kuris rezervatui žalos nedaro.

      Visi bebrų veiklos pėdsakai pastebėti Vilnios dešiniajame krante žemiau tilto ties Nyderlandų Karalystės ambasados rezidencija. Kadangi bebrams tempti šakas lengviau pasroviui, tai galima daryti prielaidą, jog ir graužikai gyvena Neryje arba ties Vilnios žiotimis, o Vilnios pakrantėse tik maitinasi.

       Bebrai miesto centre – retas atvejis. Todėl nors jie ir graužia medžius, šių graužikų buvimas puošia miestą. Juo labiau jog jų graužiami medžiai dažniausiai būna sergantys, pažeisti ar kitaip nusilpę, todėl bebrai netgi atlieka sanitarų vaidmenį. Taip pat reikia pripažinti, jog medžiai Vilnios pakrantėse nepasižymi ypatinga verte ar retumu. Šių gyvūnų buvimas dar kartą įrodo, kaip unikalu, jog Vilniaus miesto centre yra santykinai natūralus miško plotas – Kalnų parkas. Šiaip jau bebrams miestas nėra palanki vieta gyventi, bet tikėtina, kad aplink nėra geresnės vietos.

      Upinis bebras (Castor fiber) – pats didžiausias Lietuvoje gyvenantis graužikas ir vienas stambiausių pasaulyje. Suaugęs bebras gali sverti apie 25 kg. XX a. pirmoje pusėje buvo intensyviai medžiojami, kai kur beveik išnaikinti. Dabar saugomi (Pasaulio raudonoji knyga; Berno konvencija) ir bebrų gausėja.

DSC_3839a

Upinis bebras Vilnios upėje 2009m.

M. Kaminsko nuotr.

      Upinio bebro būdingi požymiai: rudakailis, stambiais, stipriais ir geltonais dantimis, stipria, mėsinga, žvynuotos išvaizdos uodega. Augalėdis, minta žolėmis, medžių žieve ir plonesnėmis šakelėmis. Žiemą neužmiega, maitinasi sukauptomis maisto atsargomis arba graužia lengvai pasiekiamus medžius. Aktyvūs saulei kylant ir leidžiantis. Pasižymi gera klausa ir uosle, bet mato prastai. Gerai plaukioja, gali išbūti po vandeniu apie 15 minučių, sausumoje nerangūs. Gyvena 3 – 15 individų grupėmis. Aktyvūs anksti ryte ir vėlai vakare, taigi pamatyti juos nėra paprasta, juo labiau kad jie baikštūs.

medzizi

Bebrų apgraužta klevų grupė dešiniajame Vilnios krante.

Domo Mačiūno nuotr.


      Nuo 2008 m. lapkričio mėnesio Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate Vilnios upės atkarpoje tarp Neries ir Dailės akademijos galima matyti žiemojančią porelę didžiųjų dančiasnapių (lot. Mergus merganser, angl. Common Merganser). Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gerai nardo, gali ilgai išbūti ir toli nuplaukti po vandeniu. Patinas juodai baltas, o patelė pilkai balta.

Pasistenkite šių paukščių netrikdyti ir nešerti, grožėkitės jais iš toli.

dancis

Porelė didžiųjų dančiasnapių

Domo Mačiūno nuotr.


Rezervato teritorijos pušyne galima pastebėti voverių, ypač aktyvios ir pastebimos jos tampa vėlyvą rudenį.

DSCN5462

DSCN5457

Domo Mačiūno nuotr.