Buvusioji kavinė

 
kav
Vasaros kavinė Gedimino kalno pietinėje papėdėje
(Barboros Radvilaitės g. 6 a) buvo projektuojama ir statoma 1954 – 1956 m. Vilniečiai vasaros kavinę populiariai vadina „Rotonda“.

Statinio tipas – parko architektūra, paviljonas.

Projekto autorius – architektas Gediminas Valiuškis (1927.01.24 – 1999.04.28).

Pastatas priklauso Vilniaus m. savivaldybės tarybai. Išnuomotas verslininkui.

Jau dešimtmetį pastatas stovi labai apleistas.

Apie projekto autorių

Vasaros kavinės projekto autorius Gediminas Valiuškis studijas baigė 1951 m., dirbo Miestų statybos ir projektavimo institute, 1962 – 1987 m. buvo miesto vyr. architektas, 1987 – 1995 m. – dėstė Vilniaus inžinieriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Architektas dalyvavo daugelyje prestižinių sovietinės architektūros projektų, už Lazdynų gyvenamąjį rajoną apdovanotas Lenino premija ( 1974 m., kartu su V. Čekanausku, V. Brėdikiu ir kitais), 1977 m. – jam suteiktas LTSR nusipelniusio architekto vardas.

Apie vasaros kavinės pastatą

Pastatas mūrinis, tinkuotas, vienaukštis, su mediniu belvederu, centriško plano, jo aukštis 6,23 m., plotis 15 m. Projektuojamai vasaros kavinei architektas Gediminas Valiuškis pasirinko centrišką formą. Tai senas parko architektūros pastatų komponavimo principas, žinomas nuo Renesanso laikų. Parko paviljonai dažniausiai būdavo apskritos formos, ažūriniai, iš jų atsiverdavo gražūs parko želdinių ir vandens telkinių vaizdai. Tokie paviljonai buvo madingi ir vėlesniais laikais. XVIII a. pabaigoje – XIX a. juos dažnai papuošdavo belvederis – antstatas arba apžvalgos aikštelė.

Lietuvoje parko architektūra neturėjo išplėtotų tradicijų. Netenka kalbėti apie renesanso laikotarpio kraštovaizdžio architektūrą, beveik neišlikę ir barokiniai parkai. Landšafto kūrimo pradžia šiuolaikine prasme turėtume laikyti privačių dvarų kūrimosi ir jų statybos bei plėtotės laikus. Deja, dvarų paveldas Lietuvoje kaip tik mažiausiai tyrinėtas, ypač dvarų aplinkos sutvarkymas. Kurortinė architektūra taip pat nusikelia į vėlyvąjį XIX a. ar net XX a. pirmą pusę ( Druskininkai, Birštonas, Palanga).

Architektas Gediminas Valiuškis, projektuodamas vasaros kavinę, vadovavosi tradiciniais parko paviljono tipais. Aštuoniakampė centrinė pastato dalis, skirta kavinės personalui, su laipteliais į belvederą, apjuosta ažūriniu žiedu, sudarytu iš aštuonių kolonėlių, įkomponuotų tarp aštrių išsikišančių kampų, kuris sukuria erdvę, būtiną kavinės lankytojams. Tuo būdu, susidarė įdomi pastato forma, pagrįsta dviejų geometrinių figūrų susiliejimu – apskritimo ir kvadrato.

Šiandien Vilniuje be vasaros kavinės Gedimino kalno papėdėje visame mieste nėra nei vieno kito tokios architektūros pastato. O ir visoje Lietuvoje tokių pastatų labai nedaug. Kalbame apie parko architektūrą, kuri prabiltų tradicinėmis simbolinėmis formomis, kurių turinyje dar galima atsekti sąsajas su senosiomis kultūromis, universaliais simboliais, t.y. architektūrą, kuri turi polinkį susilieti su gamta, tapdama kraštovaizdžio dalimi.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos teikimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrius 2007 m. pradėjo vasaros kavinės įrašymo į Kultūros vertybių registrą procedūrą.

 kav2
Vasaros kavinės pastatas Gedimino kalno papėdėje 2006 m. rudenį
Gedimino Gendrėno nuotrauka
kav3

Vasaros kavinės eksterjero dekoro fragmentas

Gedimino Gendrėno nuotr.