Vilniaus Aukštutinė pilis

 

 

  T. Makovskio Vilniaus vaizdo fragmentas.  Apie 1600. Iš V. Drėmos "Dingęs Vilnius", p. 82.

 

          Šaltiniuose pilis minima nuo XIV a. pab. – XV a. pradžios. Ankstesni rašytiniai šaltiniai nekonkretūs, neaišku, apie kurią pilį kalbama. Tiksliausių duomenų pateikia prancūzų diplomatas Ghillebertas de Lannoy savo kelionės į Lietuvą 1414 m. žiemą aprašyme. Būdamas Vilniuje jis matė akmenimis, žeme ir mūru sutvirtintą pilį ant aukšto smiltingo kalno. Pilies gynybiniai įtvirtinimai leidosi žemyn dviem kalno šonais. Viduje pilis buvo visa iš medžio. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Jogailos 1387 m. vasario 22 d. rašte minima Šv. Martyno bažnyčia sietina su Aukštutinėje pilyje buvusia rūmų koplyčia. Duotis Aukštutinės pilies kapelionui pakartota ir Kazimiero Jogailaičio 1491 m. sausio 7 d. rašte. Šv. Martynas (apie 316 – 397 m.) buvo ypač populiarus prancūzų ir anglų viduramžių dailėje, tai vienas labiausiai Vakarų Europos riterijos garbinamų šventųjų. Todėl įmanoma, kad tuomet, kai Aukštutinę pilį jau valdė krikščionis valdovas, koplyčia skirta šiam šventajam galėjo būti pastatyta. Jeigu tikėti Teodoru Narbutu, kad XV a. pradžioje Vilniuje buvo Šv. Martyno brolija ir turėjo savo kapines prie Šv. Onos bažnyčios, tai ši žinia gali būti siejama tik su Šv. Onos bažnyčia Žemutinėje pilyje. Tyrinėtojai nesutaria, kada vokiečių katalikų Šv. Martyno brolija įsikūrė naujoje Šv. Onos bažnyčioje prie bernardinų vienuolyno. 1557 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, kovodamas prieš Liuterio mokslą, uždraudė pamokslus vokiečių kalba ir Šv. Martyno brolijos veiklą Šv. Onos bažnyčioje prie bernardinų vienuolyno. Neaišku, ar patikima yra J. I. Kraševskio pateikiama žinia apie tai, kad prieš 1500 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis Aukštutinėje pilyje įrengė ginklų sandėlį. M. Strijkovskis nurodo matęs bažnyčios Pilies kalne griuvėsius ir sieninės tapybos liekanas. Tadas Makovskis savo apie 1600 m. išraižytoje Vilniaus miesto panoramoje pateikė nuorodą apie Šv. Mikalojaus koplyčios buvimą Aukštutinėje pilyje (paaiškinimuose nr. 24. S. Nicolai in arce superiori). Sunku netikėti T. Makovskiu, pateikusiu labai tikslias nuorodas apie svarbiausius Vilniaus pastatus. Kadangi tuo laiku Aukštutinėje pilyje veikė kalėjimas, jame galėjo būti ir koplyčia.

 

 
 Iliustracija iš J. Narūnavičiaus-Naronskio knygos "Architectura militaris". 1659. Iš V. Drėmos "Dingęs Vilnius", p. 83.

 

          Aukštutinės pilies priežiūra buvo patikėta specialiam Aukštutinės pilies pareigūnui, kuris buvo atskirtas nuo Žemutinės pilies pilininko. Ši pareigybė jau XV a. šaltiniuose sutinkama kaip vyšehorodski; wyszogrodzki; capitaneus superius castri Vilnensis. Aukštutinės pilies seniūnai XVI a. antroje pusėje galėjo būti joje buvusio kalėjimo prižiūrėtojais. Tačiau XVII a. pradžioje Aukštutinė pilis pradėjo nykti. Paskutiniuoju jos seniūnu 1600 m. buvo Feliksas Matisovičius Bogumatka. Gynybinę reikšmę Aukštutinė pilis prarado po 1655 m. maskvėnų invazijos. Radvilų dvaro inžinierius Juozapas Narūnavičius-Naronskis savo karo inžinerijos vadovėlyje “Architectura militaris ...” (1655-1659 m.) kaip didaktinę viduramžių pilies ant kalno iliustraciją pateikė tikriausiai Aukštutinės pilies piešinį (iliustracija neįvardinta). Šiame piešinyje pilis dar labai tvarkinga, visi pastatai su stogais. Visa vėlesnė ikonografija jau vaizduoja griuvėsius. Nors, kaip liudija Boguslovo Radvilos dienoraštis, 1661 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais atimant Aukštutinę pilį iš maskvėnų vaivados Danilos Mišeckio įgula pasidavė be mūšio, pilies pastatai tikriausiai buvo apgadinti. Ypač apverktina visų Vilniaus pilių pastatų padėtis matyti Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose, darytuose XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje.

 

 

P. Smuglevičius. Vilniaus vaizdas iš šiaurės. XVIII a. devintas deš. Iš V. Drėmos "Dingęs Vilnius", p. 85.

 

          Čia matome smarkiai suskilinėjusius Aukštutinės pilies rūmų pastatus, pilies vartus, pietinį bokštą ir geriausiai išlikusį vakarinį arba Gedimino bokštą. 1792 m. balandžio 30 d. Vilniaus miesto tarybos sesijos protokole konstatuojama, kad pastatai ant Pilies kalno gresia sugriūti. Juos apžiūrėti ir pateikti išvadas paskirtas architektas Martynas Knakfusas. XIX a. pradžios piešėjai jau fiksavo smarkiai pasikeitusį Aukštutinės pilies vaizdą. Iš visų ant Pilies kalno buvusių pastatų išliko tik rezidencijos griuvėsiai ir Gedimino bokštas. Tokie piešiniai pradėti spausdinti XIX a. pirmojo trečdalio periodikoje. Vilniaus miesto panorama su aukštai iškilusiu mūriniu bokštu ant kalno tapo mūsų sostinės atpažinimo ženklu. 1808 m. Vilniaus miesto plane matyti tik Aukštutinės pilies rūmų, vakarinio bokšto ir rytinės gynybinės sienos liekanos.

         XIX a. pradžioje nugriovus Žemutinės pilies rūmų liekanas, Pilies kalnas ir Aukštutinė pilis tapo pirmojo Vilniuje kuriamo viešo miesto parko centras. Aplink kalną buvo užsodintos tvarkingos medžių alėjos, prieigose apie 1787 m. įsikūrė, o vėliau plėtojosi Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Aukštutinės pilies griuvėsiai ypač tiko tokioje angliško stiliaus parkinėje aplinkoje kaip romantikų pamėgtas nostalgišką nuotaiką keliantis akcentas. Tokį vaizdą matome visuose prieš 1831 m. sukurtuose Pilies kalno vaizduose (ypač K. Račynskio litografijoje “Pilies kalno vaizdas nuo Plikojo kalno”, 1831). XIX a. pirmojoje pusėje susiformavusio labai vaizdingo, reljefiškai turtingo, su aukštai iškilusiais pagonybės laikus menančios pilies griuvėsiais Sereikiškių parko liekanos išliko iki šiol. Šis laikotarpis, kai Aukštutinė pilis įgavo kitokias, romantizmo stiliaus kraštotvarkai būdingas funkcijas, laikytinas savotišku Pilies atgimimu.

 

 

K. Račynskis. Pilies kalno vaizdas nuo Plikojo kalno. 1831. Iš V. Drėmos "Dindęs Vilnius", p. 89.

 

          Tačiau po 1831 m. sukilimo sugriežtėjus carinės valdžios politikai, Vilniaus pilių teritorijoje nuspręsta įkurti karinę tvirtovę. Tai padarė galą ne tik galimybei lankyti Pilies griuvėsius, bet ir atnešė daug žalos mūrinėms liekanoms bei visos parko teritorijos gamtai. Gedimino pilies bokštas buvo rekonstruotas, 1838 m. jame įrengtas optinis telegrafas. Karinės reikšmės statuso suteikimas pilių teritorijai padarė nepataisomos žalos romantiškam Gediminaičių miesto įvaizdžiui, kuris jau buvo susiformavęs.

 

 
M. Bukovskis. XIX a. pab.

 

          Ant Gedimino bokšto užstatytas medinis antstatas išstovėjo iki pat 1930 m., tarsi primindamas brutalų svetimos valdžios elgesį. Mūrinės rezidencinių rūmų liekanos palaipsniui nyko, jas reikėjo nuolat remontuoti, šalinti griūvančias dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad visi XIX a. dailininkų padaryti Pilies kalno vaizdai piešti dažniausiai iš šiaurės pusės, nuo Neries arba Žaliojo tilto, arba rečiau iš pietryčių, nuo Bernardinų sodo, nes kiti apžvalgos punktai dailininkams buvo nebeprieinami. Taip pat ir pirmosios Gedimino bokšto nuotraukos padarytos A. Korzono apie 1860 m. nuo Šnipiškių. Jas noriai publikavo Varšuvoje ir Peterburge leidžiami laikraščiai.

 

 
I. Trutniovas. Pilies kalno vaizdas nuo Šnipiškių. 1895. Iš V. Drėma "Dingęs Vilnius", p. 95.
 

          1878 m. panaikinus karinę citadelę, Pilies kalnas ir Aukštutinė pilis atsidūrė apverktinoje padėtyje. Vilniaus miesto valdyba ėmėsi poilsio parko įkūrimo darbų. Jis turėjo apimti Pilies kalną ir jo prieigas, Sereikiškes ir Bernardinų sodą, Katedros aikštę. Tvarkymo darbai tęsėsi daug metų. Spaudoje nuolat pasirodydavo žinutės apie Pilies mūrų naikinimą. Kaip matyti XIX a. pabaigos fotografijose tuo laiku Pilies kalnas pradėjo užželti krūmais ir medžiais.

 

 

 
J. Čechovičius. Pilies kalno vaizdas. Apie 1880. Iš "Vilniaus pilis senose fotografijose:, Lietuvos nacionalinis muziejus

 

          Tik 1895 m. buvo nutiestas naujas kelias į Aukštutinę pilį, tvirtinami kalno šlaitai, remontuojamas Gedimino bokštas, kalno papėdė aptverta medine tvora. 1901 m. bokšto pirmajame aukšte įkurta kavinė. Tačiau nepaisant visų šių pastangų, XIX a. pirmosios pusės romantinio parko įvaizdžio nepavyko atkurti. Kai lenkų okupuotame Vilniuje 1925 m. buvo pradėti Pilies kalno ir mūrų tyrimai, nustatyta katastrofiška visų liekanų padėtis. Konservatoriai S. Lorentzas, F. K. Piwockis, architektai S. Narębskis, J. Borowskis bei kiti tyrinėtojai ir archeologai per 15 metų iki 1941 m. atliko labai daug darbų, tvarkydami Aukštutinę pilį. Nepaisant tam tikrų abejonių, kurias išreiškė Vilniaus inteligentija, S. Lorentzui pavyko įrodyti, kad medinį Gedimino bokšto antstatą būtina nugriauti (visuomenėje būta nuomonių, kad vilniečiai yra labai pripratę matyti bokštą su medine būdele ir taip prie šio vaizdo prisirišę, kad tikriausiai nė už ką nesutiks bokšto išvaizdos keisti). 1930 m. nugriovus carinį antstatą, atkurtas trečiasis Gedimino bokšto tarpsnis, o viršuje padaryta apžvalgos aikštelė. Taip pat buvo kruopščiai restauruotos Aukštutinės pilies rūmų liekanos, atstatytos apgriuvusios dalys. To meto spaudoje šie darbai buvo nuolat komentuojami. Konservatoriai ir architektai kantriai aiškino, kad nesirengia atstatyti Aukštutinės pilies pastatų, nes tai prieštarauja tokių pastatų konservavimo nuostatoms. Gedimino bokšto trečiojo tarpsnio atstatymas buvo aiškinamas būtinybe apsaugoti išlikusias bokšto dalis, geresnių proporcijų jam suteikimu, apžvalgos aikštelės įrengimu. Nutarta Pilies bokšte įkurti muziejų. Vykdant archeologinius tyrimus atrasti šiaurinio bei pietinio bokšto pamatai, pilies vartai, medinių pastatų liekanos. Tyrimai nutrūko 1941 m. Jų medžiaga labai vertinga, nepraradusi mokslinės vertės iki šiol.

          1944 m. per Vilniaus puolimą Gedimino bokštas vėl smarkiai apgriautas: nudaužti trys viršutinio tarpsnio kampai, sienos kai kur pramuštos sviedinių, sunaikintos perdangos. 1948 –1950 m. bokštas restauruotas vadovaujant architektui E. Budreikai. Aukštutinę pilį archeologai tyrinėjo 1958-1959, svarbesni tyrimai vyko 1982 m. ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje, naujus apibendrinimus darė mokslininkai S. Lasavickas, A. Lisanka, N. Kitkauskas, G. Rackevičius ir kiti. 1956 m. buvo konservuotos Aukštutinės pilies rezidencijos liekanos. Nuo 1960 m. Gedimino pilies bokšte veikia Pilies muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas). 2003 m. įrengtas modernus funikulierius, ypač reikalingas neįgaliesiems.

          Tačiau ir šiandien Aukštutinės pilies kalno ir pilies mūrų būklė nėra džiuginanti. Toliau vyksta geologinė kalno erozija, sėda ir skyla rūmų sienos. Nesutvarkytas kalno apželdinimas. Tik pasibaigus Žemutinės pilies rūmų statyboms bus galima galvoti apie rytinių kalno prieigų sutvarkymą. Šiuo metu Pilies kalnas tebėra vienišas iškilęs virš pilių teritorijos, kaip ir prieš daugelį metų tarsi atskirtas nuo aplinkos. Šį kalno vienišumą taikliai pastebėjo jau XIX a. spauda, įžvelgusi tame glūdintį jo nenusakomą paslaptingumą.