Bekešo kalva

 

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Šiuo metu matomos Bekešo kalvos didžioji dalis yra nuslinkusi į Vilnios upę. Eroziniai procesai vyksta iki šiol.

Bekešo kalva priklauso Sapiegynės – Rokantiškių erozinio kalvyno vakariniam pakraščiui. Kalva yra Trijų kryžių kalvos pietrytinėje papėdėje, dešiniajame Vilnios krante. Šiuo metu ji apie 10 m žemesnė nei Trijų kryžių kalva. Kalvos viršus labai apardytas. Ties Bekešo kalva šimtmečiais vyko ir šiandien tebevyksta aktyvūs geologiniai procesai: Vilnia plauna krantus, srūva požeminiai vandenys šlaituose ir rytinėje griovoje, formuojasi nuošliaužos, tirpstantis sniegas ir lietaus vandenys plauna smėlingą kalvos paviršių, kalvos šlaitus ardo augmenija bei šlaitais laipiojantys miesto gyventojai, kaskart žemyn nustumdami šlaitų smėlį.

1933 ir 1939 m. lenkų archeologai E. ir V. Holubovičiai kasinėjo Bekešo kalvos aplinką ir aptiko XII—XIV a. medinių sudegusių pastatų liekanų ir kitų artefaktų. Radiniai liudija, kad kalvos aplinka viduramžiais buvo apgyvendinta teritorija.

Bekešo kalvos istorija mena XVI a. II pusėje buvusius glaudžius Lietuvos ir Vengrijos ryšius. Kalvos pavadinimas siejamas su vengrų karvedžio Kasparo Bekešo vardu. Ikonografiniuose šaltiniuose ant šio kalno vaizduojamas bokštas, kuriame, pagal legendą, buvo palaidotas karvedys.

bj

bk

Bekešo kalva ir bokštas. T. Makovskio graviūra. Apie 1600 m.

bj2

  1. Peceldo graviūra.1649 m.

bj3

bj4

Bekešo kalva ir bokštas. 1688 m. graviūra

bk5

Bekešo kalva ir bokštas. K. Ruseckas. 1835 m.

bk3

Bekešo kalva ir bokštas. M. Januševičius.1846 m.

bh2

Nuslinkusi Bekešo kalva. J. Marševskis. 1868 m.

bh3

Nuslinkusi Bekešo kalva. Fot. Juozapas Čechavičius. 1866 m.

XIX a. viduryje bokštas kartu su K. Bekešo kapu nuvirto į Vilnią. Kaip rašė A. H. Kirkoras,1838-05-17 sutrūko 5 bokšto sienos, o 1841-01-17 nuvirto ir kitos trys. Po pirmos griūties tarp plytų ir akmenų buvo aptikta kepurė ir kaukolė. Daugiau jokių kaulų nebuvo rasta.

Radiniai pateko į Vilniuje 1856 m. grafo E. Tiškevičiaus įkurtą Senienų muziejų, tačiau dabar to muziejaus vietoje esančio Lietuvos Nacionalinio muziejaus fonduose tokių daiktų nėra. Gali būti, kad jie po 1863 m. sukilimo numalšinimo, kartu su daugybe kitų mūsų krašto senienų, buvo išgabenti į Rusiją.

bh4

1842 m. Vilniaus tvirtovės plane dar žymimi buvusio bokšto mūro likučiai

1859 m., praėjus kiek daugiau nei dešimčiai metų nuo bokšto griūties, A.H. Kirkoras rašė, kad šis buvęs aštuoniakampis, šešių su puse uolekčių pločio (apie 4,5 m) ir 31 uolekties aukščio (apie 20 m), aklinai mūrytas. O bokšte buvusi anga, kurią miestelėnai laikė įėjimu, Kirkoro nuomone buvo išdaužta per XVIII a. karus.

  1. Kitkauskas rašo, kad bokšto būta didelio, o jo aštuoniasienė forma labai paplitusi Lietuvos gynybinėje architektūroje. Marianas Moreliovskis spėjo, kad bokštas – ne vien antkapinis paminklas, bet galėjo būti statytas kaip sargybos bokštas karo tikslais. J. I. Kraševskis cituoja K. Bekešo amžininko diplomato, Livonijos karo dalyvio Jano Dimitrijaus Solikowskio žodžius, kad K. Bekešas buvo palaidotas prie Vilniaus ant kažkokio kalno po bokštu. Vadinasi, laidojant K. Bekešą, bokštas jau stovėjęs. Amžininkai palei jo pamatus matę lyg kažkokio įgriuvusio rūsio liekanų, o viršutinėje bokšto sienų dalyje buvęs skliautas.

Lietuvos ir Vengrijos ryšiai: Kasparas Beketas

XVI a. II pusėje glaudesni Lietuvos ir Vengrijos ryšiai užsimezgė, kuomet Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras (Istvan Bathory) tapo Lenkijos karaliumi (1575-1586) ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1576-1586). Šis valdovas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Su jo vardu siejamas Vilniaus universiteto įkūrimas, Lietuvos kariuomenės pergalės Livonijos kare.

Livonijos karas (1558-1583) buvo svarbiausias veiksnys, privertęs Lietuvą nepalankiomis sąlygomis pasirašyti Liublino uniją su Lenkija, nes 1563 m., praradusi Polocką, Lietuva atsidūrė ant katastrofos slenksčio. Tai, kad karas buvo sėkmingai užbaigtas – didžiulis Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro nuopelnas. Valdovas kruopščiai pasirengė karui: kariuomenę sustiprino vengrų ir vokiečių samdiniais, sudarė šauktinių pėstininkų būrį, Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją, pertvarkė kariuomenę ir įvedė uniformą, į Livonijos karą įtraukė Lenkijos kariuomenę. Trimis karo žygiais 1579 – 1581 m. Steponas Batoras privertė Rusiją atsisakyti nukariautų žemių ir 1582 m. sudaryti sutartį, pagal kurią daugiau negu pusei šimtų metų buvo atitolintas pavojus iš rytų.

 

Kasparas Bekešas

 bh5

Kasparas Bekešas (Polkowskio piešinys parengtas J. Kraszewski knygai „Historia Wilna“ (Vilniaus istorija), 1839; iliustracija paimta iš Tygodnik Illustrowany, 1861 liepa, nr. 113, p. 1)

Vienas iš žymiausių Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro karvedžių buvo Kasparas Bekešas, ypač pasižymėjęs Livonijos karo pradžioje, Polocko apgulties ir paėmimo metu 1579 m. Mūšyje prie Polocko su Ivano IV kariuomene jis vadovavo pagalbiniam vengrų daliniui, kuris priklausė Mikalojaus Radvilos Rudojo kariuomenei. Šis karo vadas sumanumu ir narsumu labai prisidėjo prie mūšio sėkmės.

Kasparas Bekešas kilęs iš žymios Transilvanijos didikų giminės, kuri kadaise varžėsi su Steponu Batoru dėl Transilvanijos kunigaikščio sosto, tačiau pralaimėjo. Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, Bekešas atsisakė pretenzijų į Transilvaniją ir buvo paskirtas karaliaus Stepono Batoro gvardijos – vengrų kariuomenės – vadu. Už karinius nuopelnus Kasparui Bekešui suteikta Lenkijos ir Lietuvos pilietybė. Po Polocko mūšio, vykdamas į Gardiną, Kasparas Bekešas peršalo ir ten mirė. Jo palaikai buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti ant kalvos prie Vilnios, kur jau buvo anksčiau palaidotas kitas vengrų karo vadas – pulkininkas Vadazis. Vėliau karalius įsakė ant kapo pastatyti paminklą, kuris buvo bokštelio pavidalo. Kalvą imta vadinti Bekešo vardu. Ilgainiui istorinis faktas buvo pamirštas, ir kalva tapo apipinta legendomis. Mirdamas K. Bekešas paliko du sūnus: Gabrielių ir Vladislovą, kuriuos globojo pats karalius ir Lenkijos kancleris Janas Zamoyskis. Iš pradžių jie mokėsi Vilniaus jėzuitų mokykloje, vėliau – Pultuske, Lenkijoje. Vyresnysis, Vladislovas, iš tėvo paveldėjo karinius gabumus ir ne kartą sėkmingai dalyvavo įvairiuose mūšiuose, taip pat ir karaliaus Zigmanto Vazos (valdė 1587 – 1632 m.) kariuomenėje. Šis Vladislovą buvo paskyręs net į Kalmaro pilies įgulą Švedijoje. Vėliau abu K. Bekešo sūnūs oficialiai tapo Lietuvos piliečiais ir už nuopelnus iš Zigmanto Vazos gavo valdyti Prienų ir Breslaujos (dab. Baltarusija) seniūnijas, Vschovo seniūniją Lenkijoje bei Hanzeleno seniūniją Latgaloje (to meto Livonijoje).

Kasparo Bekešo populiarumą Lietuvoje bei Lenkijoje liudija ir tai, kad jo vardu vėliau buvo pavadintas viršutinis drabužis – bekešas, dėvėtas maždaug nuo XVI a. II p. Tai platus viršutinis apsiaustas, pamuštas kailiu arba vata, siekęs kelius ir užsegamas plačiomis iš viršaus prisiūtomis kilpomis, kurias mėgta puošti įvairiais sidabriniais ir šilkiniais siūlais išsiuvinėtais pagražinimais. Tokį drabužį mėgo ir pats karalius Steponas Batoras. Iš pradžių bekešą vilkėjo tik to meto diduomenė, vėliau panašūs, tik paprastesni drabužiai paplito ir tarp miestiečių bei kaimiečių. Lenkijoje išliko iki XVIII a. pab., o Lietuvoje jį nešiojo moterys dar XIX a. pradžioje.

Garsus lietuvių medalininkas Petras Repšys 1991 m. Kasparo Bekešo atminimui sukūrė medalį, kurio reverse vaizduojama Bekešo kalva ir Bekešų giminės herbo ženklai: žvaigždė, pusmėnulis ir erelio koja.

 

 bh6

Bekešo kalva, A. Fialko fotografija

Obeliskas Kasparo Bekešo atminimui įamžinti

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Paminklas Bekešo kalvos papėdėje.

Obeliskas buvo pastatytas 2009 m. liepos 5 d. Jo autorius yra tautodailininkas Rimantas Zinkevičius. Tokia obelisko forma pasirinkta todėl, kad tai yra tradicinis Transilvanijos, iš kurios kilęs Kasparas Bekešas, paminklas. Tokie statiniai žymėdavo karių kapus Transilvanijoje (į žemę įsmeigtos ieties simbolika). Šiuo metu tai nacionalinis Vengrijos simbolis, statomas istoriniams įvykiams pažymėti. Obeliskas pastatytas Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos iniciatyva.