Bekešo kalva

Bekešo kalva

Livonijos karas (1558-1583) buvo svarbiausias veiksnys, privertęs Lietuvą nepalankiomis sąlygomis pasirašyti Liublino uniją su Lenkija, nes 1563 m., praradusi Polocką, Lietuva atsidūrė ant katastrofos slenksčio. Tai, kad karas buvo sėkmingai užbaigtas – didžiulis Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro nuopelnas. Valdovas kruopščiai pasirengė karui: kariuomenę sustiprino vengrų ir vokiečių samdiniais, sudarė šauktinių pėstininkų būrį, Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją, pertvarkė kariuomenę ir įvedė uniformą, į Livonijos karą įtraukė Lenkijos kariuomenę. Trimis karo žygiais 1579 – 1581 m. Steponas Batoras privertė Rusiją atsisakyti nukariautų žemių ir 1582 m. sudaryti sutartį, pagal kurią daugiau negu pusei šimtų metų buvo atitolintas pavojus iš rytų.
 
Kasparas Bekešas (Polkowskio piešinys parengtas J. Kraszewski knygai „Historia Wilna“ (Vilniaus istorija), 1839; iliustracija paimta iš Tygodnik Illustrowany, 1861 liepa, nr. 113, p. 1)

Vienas iš žymiausių Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stepono Batoro karvedžių buvo Kasparas Bekešas, ypač pasižymėjęs Livonijos karo pradžioje, Polocko apgulties ir paėmimo metu 1579 m. Mūšyje prie Polocko su Ivano IV kariuomene jis vadovavo pagalbiniam vengrų daliniui, kuris priklausė Mikalojaus Radvilos Rudojo kariuomenei. Šis karo vadas sumanumu ir narsumu labai prisidėjo prie mūšio sėkmės.

Kasparas Bekešas kilęs iš žymios Transilvanijos didikų giminės, kuri kadaise varžėsi su Steponu Batoru dėl Transilvanijos kunigaikščio sosto, tačiau pralaimėjo. Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, Bekešas atsisakė pretenzijų į Transilvaniją ir buvo paskirtas karaliaus Stepono Batoro gvardijos – vengrų kariuomenės – vadu. Už karinius nuopelnus Kasparui Bekešui suteikta Lenkijos ir Lietuvos pilietybė. Po Polocko mūšio, vykdamas į Gardiną, Kasparas Bekešas peršalo ir ten mirė. Jo palaikai buvo pervežti į Vilnių ir palaidoti ant kalvos prie Vilnios, kur jau buvo anksčiau palaidotas kitas vengrų karo vadas – pulkininkas Vadazis. Vėliau karalius įsakė ant kapo pastatyti paminklą, kuris buvo bokštelio pavidalo. Kalvą imta vadinti Bekešo vardu. Ilgainiui istorinis faktas buvo pamirštas, ir kalva tapo apipinta legendomis. Mirdamas K. Bekešas paliko du sūnus: Gabrielių ir Vladislovą, kuriuos globojo pats karalius ir Lenkijos kancleris Janas Zamoyskis. Iš pradžių jie mokėsi Vilniaus jėzuitų mokykloje, vėliau – Pultuske, Lenkijoje. Vyresnysis, Vladislovas, iš tėvo paveldėjo karinius gabumus ir ne kartą sėkmingai dalyvavo įvairiuose mūšiuose, taip pat ir karaliaus Zigmanto Vazos (valdė 1587 – 1632 m.) kariuomenėje. Šis Vladislovą buvo paskyręs net į Kalmaro pilies įgulą Švedijoje. Vėliau abu K. Bekešo sūnūs oficialiai tapo Lietuvos piliečiais ir už nuopelnus iš Zigmanto Vazos gavo valdyti Prienų ir Breslaujos (dab. Baltarusija) seniūnijas, Vschovo seniūniją Lenkijoje bei Hanzeleno seniūniją Latgaloje (to meto Livonijoje).

Kasparo Bekešo populiarumą Lietuvoje bei Lenkijoje liudija ir tai, kad jo vardu vėliau buvo pavadintas viršutinis drabužis – bekešas, dėvėtas maždaug nuo XVI a. II p. Tai platus viršutinis apsiaustas, pamuštas kailiu arba vata, siekęs kelius ir užsegamas plačiomis iš viršaus prisiūtomis kilpomis, kurias mėgta puošti įvairiais sidabriniais ir šilkiniais siūlais išsiuvinėtais pagražinimais. Tokį drabužį mėgo ir pats karalius Steponas Batoras. Iš pradžių bekešą vilkėjo tik to meto diduomenė, vėliau panašūs, tik paprastesni drabužiai paplito ir tarp miestiečių bei kaimiečių. Lenkijoje išliko iki XVIII a. pab., o Lietuvoje jį nešiojo moterys dar XIX a. pradžioje.

Garsus lietuvių medalininkas Petras Repšys 1991 m. Kasparo Bekešo atminimui sukūrė medalį, kurio reverse vaizduojama Bekešo kalva ir Bekešų giminės herbo ženklai: žvaigždė, pusmėnulis ir erelio koja.
 
Obeliskas buvo pastatytas 2009 m. liepos 5 d. Jo autorius yra tautodailininkas Rimantas Zinkevičius. Tokia obelisko forma pasirinkta todėl, kad tai yra tradicinis Transilvanijos, iš kurios kilęs Kasparas Bekešas, paminklas. Tokie statiniai žymėdavo karių kapus Transilvanijoje (į žemę įsmeigtos ieties simbolika). Šiuo metu tai nacionalinis Vengrijos simbolis, statomas istoriniams įvykiams pažymėti. Obeliskas pastatytas Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos iniciatyva.