Iki XV – XVI a. pradžios Lietuvos teritorijoje plito žalvariniai ir sidabriniai baltiškų formų papuošalai, gaminti vietinių meistrų. Kitokių tų laikų juvelyrų dirbinių Lietuvoje nerasta, išskyrus bronzines žvakides Žemutinėje pilyje, tuo tarpu Vakarų Europos viduramžių graviūrose yra pavaizduoti net auksiniai indai.

1495 m. dLk Aleksandras patvirtino auksakalių cecho statutą. Šį cechą ir reikėtų laikyti pirmuoju Vilniaus amatininkų cechu. XVI – XVIII a. auksakalių cechas turėjo 336 narius. Kituose LDK ir Lenkijos karalystės miestuose tokio kiekio auksakalių nebuvo. Iš to galima spręsti apie didelį aukso ir sidabro dirbinių poreikį. Auksakaliai dirbo daugiausia iš užsakovo medžiagos. Statute kalbama apie nesunaudotos žaliavos grąžinimą.

XVI a. išsiskiria dirbinių formų ir paskirties įvairove. Pradėti naudoti taurieji metalai – auksas, sidabras, šalia jų – vario lydiniai, alavas, be iki tol kai kada pasitaikiusių stiklo akučių, į žiedus ir drabužių apsodus dėti brangakmeniai: deimantai, rubinai, smaragdai, turkiai. Juos naudojo ne tik papuošalams, bet ir stalo bei bažnytiniams indams puošti. Meistrai savo technologijose mėgo naudoti dangas, ėsdino, juodino ir graviravo, naudojo filigraną. Auksakaliai galėjo semtis patirties užsienyje ir kaip savo meistriškumo įrodymą gamindavo taip vadinamąjį šedevrą. Tokių dirbinių - šedevrų - yra surasta Katedroje; tai pats didžiausias juvelyrinių dirbinių lobis Lietuvoje.


 

Šventės meistras juvelyras Saulius Kvietka

Gimė 1961 m. Kaune, meistrauti pradėjo baigęs Kauno technikos universitetą Mašinų gamybos fakultetą ir įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę. Iki 1989 m. surengė tris parodas ir įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjung., Iš viso yra surengęs 8 personalines parodas, dalyvavęs daugelyje zonos, krašto ir kitokių parodų. Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. Šiuo metu dirba Simono Daukanto vidurinėje mokykloje – turi juvelyrikos būrelį. Daro senoviškus lietuvių papuošalus, taip pat ir šiuolaikiškus brangiųjų metalų papuošalus su brangakmeniais.