Fotonuotraukos aut. V. Knyva
 

ARKIKATEDRA BAZILIKA 

          Vilniaus Arkikatedra bazilika - svarbiausia Lietuvos katalikiška šventovė, žymiausias klasicizmo stiliaus pastatas. Arkikatedra mena pirmąjį bandymą krikštyti Lietuvą XIII a. viduryje, lietuviams sukūrus savo valstybę. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Pirmuoju vyskupu paskirtas Kristijonas iš Livonijos. Rašytiniuose šaltiniuose Mindaugo krikšto ir karūnavimo vieta nepaminėta. Spėjama, kad pirmąją katedrą jis pastatė Vilniuje. Tiriant dabartinės Arkikatedros kriptas buvo rasti senesnio, kvadratinio plano pastato mūrai ir plytelių grindys, kuriuos archeologai susiejo su pirmąją Mindaugo katedra.

      Mindaugo valdoma Lietuvos karalystė gyvavo tik dešimt metų. Po 1263 m. kraštas vėl sugrįžo prie pagonybės. Antrą kartą lietuviai krikštijosi 1386 m.  Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, tuokdamasis su Lenkijos karūnos paveldėtoja Jadvyga d‘Anjou, įsipareigojo atvesti į krikščionybę paskutiniąją pagonišką Europos valstybę. 1387 m. Vilniaus pilyje jau buvo pastatyta nauja Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo bažnyčia, kuri, pasak lenkų kronikininko Jano Dlugošo, iškilo senos pagoniškos šventyklos vietoje. 1387 m. kovo 22 d. Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės. 1388 m. sukurta Vilniaus vyskupija ir pirmuoju vyskupu paskirtas pranciškonas Andrius Jastžembecas. Prie seniausių Vilniaus katedros reliktų priskirtina antrąjį Lietuvos krikštą menanti freska su Nukryžiavimo scena, nutapyta XIV a. pabaigoje vienoje iš laidojimo kriptų.

      1419 m. sudegusios katedros atstatymu rūpinosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1430 m. Vilniaus katedra turėjo tapti jo vainikavimo Lietuvos karaliumi vieta, tačiau dėl lenkų diduomenės intrigų ceremonija buvo atidėta, o 1430 m. spalio 27 m. Vytautas mirė Trakuose. Vilniaus katedra tapo jo amžinojo poilsio vieta. Vytautas laikomas didžiausiu Vilniaus katedros geradariu. Šimtmečiais puoselėta Vytauto atminimą šiandien primena grafo Eustachijaus Tiškevičiaus 1853 m. parūpinta epitafinė lenta, kurioje iškaltas XVI a. prie Vytauto antkapio buvęs įrašas. Tiksli Vytauto kapo vieta nėra žinoma.

      Arkikatedros požemiuose palaidoti Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (m. 1392) ir Karigaila (m. 1390), Vytauto brolis, Vytauto žmona kunigaikštienė Ona (m. 1418), Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (m. 1440), Jogailos brolis, Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila (m. 1452), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (m. 1452), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras (m. 1484, kanonizuotas 1602), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis (m. 1506), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos – karalienės Elžbieta Habsburgaitė (m. 1545) ir Barbora Radvilaitė (m. 1551). Vilniaus Arkikatedra tapo daugelio įžymių Lietuvos žmonių – valstybės veikėjų, vyskupų ir kanauninkų nekropoliu.

      Vytauto pastatyta katedra sudegė 1530 m. liepos 2 d. Ji buvo gotikos stiliaus, raudonų plytų, didesnė už pirmąją, trinavė, jos pamatai ir dalis sienų išlikę iki šiol. 1534 m. liepos 22 d. italų architektas ir skulptorius Bernardinas Zanobius da Gianotis pasirašė sutartį su Vilniaus vyskupu dėl katedros atstatymo. Vėliau prie katedros statybos dirbo architektas Giovanni Cini iš Sienos. Katedros atstatymo darbai užtruko apie 25 metus. Italų mūrininkai ir akmentašiai sukūrė bažnyčios interjerą. Naujoji katedra jau turėjo Renesanso bruožų. Tado Makovskio apie 1600 m. sukurta Vilniaus miesto panorama yra pirmas katedros ikonografinis šaltinis.

      1610 m. liepos 1 d. kilęs gaisras sunaikino XVI a. pastatytą katedrą. Ji buvo atstatoma kartu su Žemutinės pilies rūmais. Perdengtas katedros stogas (dirbo architektas Wilhelmas Pohlis), sukurtas naujas medinis Didysis altorius (drožėjas Henrikas Kuntzovas), atstatytas Vytauto altorius. Apie 1621 m. kilo sumanymas pastatyti naują Karališkąją koplyčią. Koplyčią, dedikuotą 1602 m. kanonizuotam Šv. Kazimierui, pietinėje katedros pusėje 1623 – 1636 m. statė italų architektas Constante Tencalla. Koplyčios interjeras buvo iš marmuro, ją puošė prabangus altorius su sidabro skulptūromis. Po šios rekonstrukcijos Vilniaus katedra įgavo baroko bruožų. Rytinėje katedros sienoje buvo įrengta galerija, sujungusi Šv. Kazimiero koplyčią su rūmų apartamentais. Po Šv. Kazimiero koplyčia 1648 m. buvo palaidota Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo vazos širdis.

      1655-1661 m. Vilnių buvo užgrobusi Maskvos kariuomenė. Šios okupacijos metu katedroje ir pilyje šeimininkavo priešai, vadovaujami Danilos Myšeckio. Katedra ir kiti Žemutinės pilies pastatai labai nukentėjo, žuvo visa vidaus įranga, buvo užlieti rūsiai.

      Katedros ir Šv. Kazimiero koplyčios remonto darbai tęsėsi iki 1695 m.

      1769 m. rugsėjo 2 d. audra nugriovė pietinį katedros bokštą. Tuometinis vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis sumanė modernizuoti bažnyčią. Prie šios rekonstrukcijos dirbo klasicistai architektai Giuseppe Sacco, Martynas Knakfusas, galutinį projektą parengė Laurynas Gucevičius. Naują katedrą dekoravo skulptoriai Tomas Righi, Karolis Jelskis, tapytojai Constantino Villani, Pranciškus Smuglevičius. Baigiamuosius statybos darbus XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje atliko architektai Pietro Rossi ir Mykolas Šulcas. Vilniaus katedra įgavo įspūdingas, monumentalias klasicizmo stiliaus formas.

      Arkikatedroje išliko seniausi Lietuvoje renesansiniai antkapiai (Alberto Goštauto ir Pauliaus Alšėniškio), dvi barokinės XVII a. koplyčios (Šv. Kazimiero ir Valavičių). Arkikatedra saugoja iš kitų Vilniaus bažnyčių perkeltus vertingus sakralinio meno paminklus: stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą (vadinamą Sapiegų) iš Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios bei Krucifiksą iš Antakalnio Trinitorių bažnyčios. Arkikatedroje išliko ir daugiau meno vertybių, iš kurių svarbiausia – neįkainojamos vertės aukso ir sidabro bažnytinių indų kolekcija.